Dievas – mylintis Valdovas ir Kūrėjas.
Jis sukūrė pasaulį.
Dievas davė mums valdyti pasaulį kartu su juo.
Pirmasis krikščionybės teiginys skelbia apie tai, kad pasaulį valdo Dievas. Jis yra Valdovas, aukščiausiasis Karalius. Tačiau ne taip, kaip žemiškieji valdovai, Dievas visada daro tai, kas yra geriausia jo pavaldiniams. Jis – toks Karalius, kurio valdomas norėtum būti.
Dievas valdo pasaulį, kadangi jį sukūrė. Tarsi puodžius iš molio, Dievas suteikė pasauliui tokį pavidalą, kokį norėjo – nuostabų ir turtingą. Jis sukūrė pasaulį, pasaulis jam priklauso.
Jis taip pat sukūrė mus. Dievas sukūrė žmones panašius į save ir įpareigojo valdyti pasaulį, rūpintis juo, būti atsakingiems už jį ir džiaugtis visu pasaulio grožiu bei gerumu. Jis paskyrė žmoniją prižiūrėti pasaulį, tačiau visuomet gerbiant Dievą ir paklūstant jo nurodymams.
Tai pavaizduota iliustracijoje: Dievas yra Valdovas (karūna), o žmonija sukurta gyventi jo pasaulyje ir valdyti jį, paklusdama mylinčiam Kūrėjui.
Vaizdas atrodo tobulas: Dievas danguje, žmonės žemėje, paklusniai ją valdo. Tačiau akivaizdu, kad pasaulyje ne viskas taip gera.
Mes visi atmetame valdovą – Dievą, bandydami gyventi savaip, be jo.
Tačiau mes nesugebame valdyti nei savęs, nei kitų, nei pasaulio.
Liūdna tiesa yra tai, kad žmonės nuo pat pradžių atstūmė Dievą, elgdamiesi savo nuožiūra. Mes visi taip darome. Mes nemėgstame, kad kas nors (o mažiausiai – Dievas) aiškintų mums, ką daryti ar kaip gyventi, – sukylame prieš jį įvairiausiais būdais. Mes ignoruojame jį ir tiesiog gyvename savaip. Priešinamės jo nurodymams, maištaujame ir, paklusdami savo geiduliams, vejame jį iš savo gyvenimo.
Visi esame maištininkai, nes negyvename taip, kaip jis liepia. Mums labiau patinka gyventi pagal savas užgaidas, elgtis taip, kaip patys užsimanome, o ne taip, kaip nori Dievas. Šitokią maištingą ir egocentrišką nuostatą Biblija vadina nuodėme.
Bėda ta, kad atstumdami Dievą, mes sugadiname ne vien savo pačių gyvenimą, bet ir visuomenę bei pasaulį. Pasaulis pilnas žmonių, kurie trokšta elgtis tik taip, kaip patinka jiems, o ne Dievui. Mes visi elgiamės kaip maži dievukai su savo nuosavom karūnom ir kovojame vieni su kitais. Dėl to aplinkui regime daugybę kančios ir neteisybės. Visa tai yra mūsų pirmykščio sukilimo prieš Dievą padariniai.
Sukilimo prieš Dievą padariniai tragiški. Kaip Dievas su visu tuo pasielgė?
3. Dievas neleidžia maištauti amžinai.
Bausmė už maištą – teismas ir mirtis.
Kadangi Dievui žmonija labai rūpi, tai jos maištas jį liūdina. Todėl, atėjus laikui, Dievas pareikalauja atsakyti už savo veiksmus. Jam ne visvien, kaip mes elgiamės su juo, ir su kitais žmonėmis. Dievas įsikiša ir mūsų maištavimą sustabdo.
Dievo nuosprendis yra visiškai teisingas, kadangi gauname to, ko patys prašomės. Maištaudami prieš Dievą, mes jam sakom: „Eik šalin. Nenoriu, kad man aiškintum, ką daryti. Palik mane.“ Būtent tai Dievas ir padaro. Jis nuteisia maištininkus pasitraukdamas ir atskirdamas juos nuo savęs. Amžiams! Bet kadangi Dievas yra gyvybės ir visokio gėrio šaltinis, tai atskyrimas nuo jo reiškia amžiną mirtį. Maištavusieji prieš Dievą užsitraukia amžiną mirtį ir atskirtį nuo Dievo.
Baisus Dievo teismas! Bet jis laukia visų, nes visi esame maištininkai.
Argi nėra jokio išsigelbėjimo? Nejau visi esame pasmerkti mirčiai? Tikrai taip ir būtų, jei ne paties Dievo stebuklingas įsikišimas.
4. Iš meilės Dievas atsiuntė į pasaulį savo Sūnų – žmogų Jėzų Kristų.
Jėzus gyveno visada paklusdamas Dievui.
Mirdamas vietoj mūsų, jis prisiėmė mums skirtą bausmę ir pelnė atleidimą.
Būdamas mylintis ir dosnus, Dievas nepaliko mūsų pražūčiai, bet nusprendė išgelbėti. Jis į mūsų pasaulį atsiuntė savo dieviškąjį Sūnų, kad šis taptų žmogumi – Jėzumi iš Nazareto.
Jėzus gyveno visuomet paklusdamas Dievui ir darydamas tik tai, kas Jam patiko. Dėl to jis nenusipelnė nei bausmės, nei mirties. Tačiau vis dėlto mirė. Nors turėjo Dievo galią gydyti ligonius, vaikščioti vandeniu ir net prikelti mirusiuosius, jis leidosi nukryžiuojamas. Kodėl?
Biblijoje randame neįtikėtiną žinią: Jėzus numirė vietoj tokių maištininkų kaip mes. Savo mirtimi jis sumokėjo mūsų skolas Dievui. Jis prisiėmė visą mums Dievo skirtą bausmę, kad mes gautume atleidimą.
To mes tikrai nenusipelnėme. Tai didelė ir dosni dovana.
Dievas prikėlė Jėzų valdyti pasaulį.
Jėzus nugalėjo mirtį, dabar teikia naują gyvenimą ir sugrįš teisti.
Dievas priėmė Jėzaus mirtį kaip tobulą atlyginimą už mūsų nuodėmes ir prikėlė jį iš mirusiųjų. Prikeltasis Jėzus dabar yra tas, kuo žmonija visada turėjo būti – Dievo skirtasis pasaulio Valdovas.
Dievas paskyrė Jėzų Valdovu, taip pat ir pasaulio teisėju. Biblija pažada, kad vieną dieną jis sugrįš ir pareikalaus kiekvieno atsiskaityti už savo darbus.
Jėzus siūlo mums gyvenimą tiek jau dabar, tiek ir amžinybėje. Dabar mūsų nuodėmės gali būti atleistos dėl to, kad Jėzus mirė. Mes galime naujai pradėti gyvenimą su Dievu, jau ne kaip maištininkai, bet kaip draugai. Šiame naujame gyvenime pats Dievas ateina gyventi mumyse per Šventąją Dvasią. Mes galime patirti naujo santykio su Dievu džiaugsmą.
Negana to, kad mums atleista per Jėzaus mirtį, mes galime būti visai tikri, kad kai Jėzus grįš teisti, mes būsim priimtini jam. Prikeltasis Jėzus duos mums amžinąjį gyvenimą ne todėl, kad jį užsitarnavome, bet kad jis mirė vietoj mūsų.
Mūsų būdas:
- Atmesti Dievo valdžią
- Bandyti gyventi savaip
Pasekmės:
- Būsi Dievo pasmerktas
- Lauksi mirties ir teismo
Dievo būdas:
- Paklusti Jėzui kaip Valdovui
- Pasikliauti Jėzaus prisikėlimu
Pasekmės:
- Dievas tau atleis
- Dievas tau suteiks amžinąjį gyvenimą
Mes galime toliau maištauti prieš Dievą ir bandyti gyventi savaip. Liūdna, tačiau daug žmonių nusprendžia gyventi šitaip.
Galų gale mes sulaukiame to, ko nusipelnome. Dievas pasmerkia mus už tai, kad mes atmetame jo teisėtą valdžią mūsų gyvenimuose. Atstūmę Dievą, esame priversti taikstytis su liūdnomis pasekmėmis ne vien čia ir dabar. Mūsų dar laukia ir baisi amžino atskyrimo nuo Dievo ateitis, ateitis be gyvenimo, meilės ir ryšio su juo.
Tačiau tiems iš mūsų, kurie suprato, kad padėtis beviltiška, atsiranda viltis. Jei mes atsigręžiame į Dievą ir šaukiamės gailestingumo tikėdami Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, tuomet viskas keičiasi.
Dievas sunaikina mūsų nuodėmes. Jis priima Jėzaus mirtį kaip užmokestį už mūsų nuodėmes ir visiškai atleidžia mums. Jis išlieja savo Dvasią į mūsų širdis ir suteikia mums naują gyvenimą, kuris tęsiasi po mirties amžinybėje. Iš maištininkų mes virstame Dievo šeimos nariais, jo sūnumis ir dukromis. Mes imame gyventi su Jėzumi kaip mūsų valdovu.
Šie du gyvenimo būdai yra visiškai skirtingi. Rinkis!
Pirmasis klausimas, kurį privalai sau užduoti: „Kaip aš noriu gyventi?“
Jei tavo atsakymas į šį klausimą yra „noriu gyventi savaip“, (savo būdu) tada tu, matyt, netiki kuo nors arba niekuo iš to, ką papasakojome.
Galbūt tu netiki tuo, kad Dievas teis maištininkus ar tuo, kad tu tikrai esi maištininkas. Jei taip ir yra, prašytume gerai pamąstyti. Būtų protinga nuosekliai ištirti tuos teiginius, kuriuos čia perskaitei. Nes jei jie teisingi, nuo jų priklauso gyvenimas ir mirtis.
Galbūt galėtum gauti šiuolaikinį Biblijos vertimą ir pats paskaityti (pradėti galima, pvz., nuo Evangelijos pagal Morkų). Gal turi tikintį draugą, su kuriuo galėtum apie tai pasikalbėti? O gal norėtum pasikalbėti su bažnyčios tarnautoju?
Bet jeigu tu manai, kad maištauji prieš Dievą ir norėtumei rinktis Jo gyvenimo būdą, antrasis klausimas būtų toks: ką turėčiau daryti?
1. Kalbėk su Dievu
Pirmasis dalykas, kurį turėtum padaryti – pakalbėti su Dievu. Jam turi pripažinti, kad tu maištavai, kad nusipelnei bausmės ir kad prašai pasigailėti, tikėdamas Jėzaus mirtimi už tave. Taip pat paprašyk Dievo, kad jis tau padėtų pasikeisti – iš maištininko tapti žmogumi, paklūstančiu Jėzaus valdžiai.
Galėtum melstis taip:
Mielas Dieve,
Aš žinau, kad nesu vertas tavo priėmimo. Nenusipelniau tavo amžinojo gyvenimo dovanos. Aš kaltas, kad maištavau prieš tave ir tavęs nepaisiau. Man reikia atleidimo.
Dėkoju tau, kad siuntei savo Sūnų mirti vietoj manęs, kad man būtų atleista. Dėkoju tau, kad jis prisikėlė iš numirusiųjų, kad suteiktų man naują gyvenimą.
Atleisk man ir pakeisk mane, kad galėčiau gyventi paklusdamas Jėzaus valdžiai.
Tebūna taip, amen.
Taigi pirmasis žingsnis – melstis.
2. Paklusk Jėzui
Antrasis žingsnis – gana aiškus. Pasimeldęs norėsi visa tai įgyvendinti, tai yra paklusti Jėzui. Be abejo, tavo gyvenime bus daug sričių, kurias reikės keisti. Tau reikės atsikratyti senų maištingų įpročių (godumo, pykčio, egoizmo ir t.t.) ir suformuoti naujus, džiuginančius Dievą (dosnumą, meilę, kantrybę).
Šis, antrasis, žingsnis tęsis visą tavo gyvenimą, tik visą tą laiką tave lydės Dievas. Jis kalbės tau (pvz., skaitant Bibliją); jis visuomet išklausys tave ir padės (meldžiantis); jis suteiks tau jėgų pasikeisti ir gyventi taip, kad jam patiktum (per savo Dvasią, gyvenančią tavyje); jis duos tau brolių ir seserų, kurie padės ir padrąsins tave.
Taigi antrasis žingsnis – paklusti Jėzui ir pradėti gyventi jo valdžioje.
3. Pasitikėk Jėzumi
Trečiasis žingsnis – tai nuolatinis pasitikėjimas Jėzumi. Pasitikėjimas turi tapti tavo gyvenimo pagrindu. Vien tik dėl Jėzaus, dėl jo mirties ir prisikėlimo tau gali būti atleista ir tu gali susitaikyti su Dievu. Šio dalyko tu niekuomet neturėtum pamiršti ir nuolat prie jo grįžti. Pradedant gyventi Dievo gyvenimo būdu, tau ne visada seksis, pasitaikys klaidų ir netinkamų veiksmų. Taip atsitinka visiems. Mes visi turim kartais atsigręžti atgal į Jėzaus mirtį ant kryžiaus kaip vienintelį atleidimo pagrindą. Mes turim nenustoti pasitikėti juo – vien tik juo – tuo, per kurį gavom atleidimą ir amžinąjį gyvenimą.
Jei tu tikrai žinai, kad dar nežengei šių žingsnių ir kad vis dar tebesi maištininkas, kuriam neatleista, turėtum ryžtis žengti. Tu esi kryžkelėje. Rinktis turime kiekvienas. Vieną gyvenimo būdą iš dviejų.
Contact us
There is more information available about becoming a Christian, looking into Christianity, or how to get your questions answered. Otherwise you can contact us directly using the below details:
Matthias Media
Matthias Media (USA)